Sėkmė - tai tavo požiūrio į gyvenimą vaisius.
Atradimai - Praradimai
2010-02-20 parašė Rita 12 klasė
Taip! Susimoviau!
Kartais suklysti, pasimokai, ir suvoki kažką naujo, atrandi savo gyvenime stulbinančią Tiesą. Atrodo tada, kaip šaunu, va dabar tai tikrai pakeisiu pasaulį, kad nuo rytojaus viskas bus geriau, nuo ryt jau pradėsiu gyventi kitaip, nes žinau tokius dalykus, kurių nežino niekas kitas! Bet… staiga prisimeni, jog tau kažkada kažkoks vyresnis ar labiau patyręs žmogus jau buvo bandęs išmokyti tavęs to paties. Ir nustembi: tai gal jis buvo atradęs tą patį? Kodėl aš nepaklausiau jo tada, prieš suklystant? Ir tada supranti, jog tu nesi vienintelis gyvenime, kuris tai suvokė, ir kad tai anaiptol ne stulbinanti naujiena kitiems… O tada ateina toks nepaprastai keistas jausmas, kad kiekvienas mes atrandam tuos pačius pagrindinius dalykus pasaulyje, tik skirtingais būdais. Kiekvienas išgyvename tuos pagrindinius išgyvenimus, tačiau visad galvojam, kad jie yra mūsų vieninteliai ir nepakartojami.. Tuos, kurie kažkada ar dabar atrodė tokie revoliucingi, tokie pakeisiantys pasaulį, tokie nepaprasti ir unikalūs. Ir štai. Staiga kaktomuša susiduri su faktu, kad tu niekuo nesiskiri nuo kitų žmonių. Še tau kad nori, po viso to unikalumo… Ir tada atmerki akis (tikriausiai pirmą kartą savo gyvenime) ir suvoki, kad ta tavo „nauja“ tiesa nuolat šmėžavo prieš tavo akis ir nuolat bandė pasiekti tavo ausis. Kad daugelis žmonių jau ir taip žino tą patį… Taip ir susiduri su gyvenimo realybe. O kas tada belieka? Nusivylimas, kad tu esi lygiai toks pats kaip ir 6 milijardai tave supančios masės individų?
..Na bet ne viskas taip blogai. Yra ir kita šio medalio pusė, kurios nepaminėti būtų tiesiog negarbinga. O kaipgi link tos tiesos nueitas kelias? Tavo ieškojimai, Tavo paklydimai, Tavo įrodinėjimai ir senų įsitikinimų laužymai? Svarbiausia tas nueitas kelias. Tas ieškojimų kelias. Juk iš viso to ir susideda gyvenimas. Tavo gyvenimas. Na ir kas, kad daugelis žino tą patį, ką ir tu. Tačiau juk kiekvienas iš jų turėjo nueiti savitą unikalų kelią link tos tiesos. Viską ne tik išgirsti ar pamatyti, bet ir išgyventi. Štai kas daro tave unikalia asmenybe. Dėl šios patirties, patyrimų ir buvo verta eiti tokį ieškojimų ir apmąstymų kelią. Tu gali tai išgirsti, gali pamatyti ar perskaityti, bet tai niekada neprilygs tikram išgyvenimui. Kai perskaitai ar pamatai, tu tik supranti, o kai išgyveni – ir SUVOKI. O suvokimas ir supratimas – du labai skirtingi dalykai, tokie kaip dangus ir žemė. Kitų ir tavo paties nuomonė. Tavo kaukė ir Tu. Būtent dėl to visos teorinės žinios, mokymai ir panašūs dalykai yra nieko verti, kol jų neišbandai praktiškai.
Taip, sutiksiu, mes, žmonės, esame kurti. Ir akli. Mes taip „įsirausiame“ į savo mintis bei savo vidų, kad nebepastebime nieko aplinkui – nei to, ką mums sako, nei to, ką matome priešais. Galvojame, kad girdime, bet tai visada lieka tik kažkur plotelyje tarp kairės ir dešinės ausies. Et, jeigu išmoktume klausydami kito, jį ir pajausti! Žiūrėti ir matyti, neprimetant jokio subjektyvaus požiūrio, nežiūrint vien per savo prizmę matyti ir girdėti daiktus tokius, kokie jie yra. Jokio nusistatymo. Nevertinti daiktų pagal jokius matus ar kriterijus „gerai – blogai“. Jokių lyginimų ar subjektyvių vertinimų. Juk kiekvienas žmogus, įvykis ar daiktas yra per daug unikalus ir savitas, kad būtų galima jį įsprausti į kažkokius griežtus lyginimo, mąstymo ir vertinimo rėmus, atsijojančius juos pagal tinkamumą ir be gailesčio gniuždančius bet kokią individualumo kruopelytę.
Nėra tokio dalyko kaip gerai ar blogai. Dalykai yra tiesiog dalykai, o visas tas vertinimas yra tik tinklelis, nuolat filtruojantis informaciją. Pats įvykis yra savaime tiesiog įvykis o mes, žmonės, tiems įvykiams patys priklijuojame kažkokias „etiketes“, tokias kaip geras – blogas ir pan. Tad kyla klausimas, kodėl mes pasirenkame matyti blogai? Juk nuo to, kokį vertinimą turime, įvykis nepasikeičia, tiesa?
Taip, aš nemoku rašyti kaip poetė. Ir kas? Taip, aš kartais nusišneku, ir būnu išsiblaškiusi. Ir kas iš to? Ar tai blogai? Kas pasakė, kad tai blogai? Kur taip parašyta? Tai tik aš pati ir/ar kiti žmonės įdiegė kažkokią vertinimo programą, kuri sako, kad tai blogai, nes tu nesi tobula, o kad būtumei laiminga, tu PRIVLALAI būti tobula. Dar vienas įsitikinimas. Kas taip pasakė? Aš kaip tik ir esu tobula dėl to, kad nerašau, kaip poetė, kartais nusišneku ar nuolat būnu neišsimiegojusi. Tai daro mane unikalią ir tobulą, bet ne truputėlio ne tobulesnę nei kiti. Kiekvienas juk esame toks unikalus, kad lyginti žmones gerumo ar šaunumo kriterijais būtų mažų mažiausiai absurdiška.
Mūsų protas yra minčių, įsitikinimų, vertinimų ir nuostatų kratinys. Juk tik ten vyksta visas pasaulis. Viduje mes jaučiame, viduje suprantame informaciją, mąstome, susidarome kokybės ir vertinimo nuostatas, JAUČIAME visą pasaulį. Ir tik nuo mūsų vidaus priklauso, kokį pasaulį matysime, kiek būsime laimingi, kokią prasmę gyvenime rasim ar nerasim. Mes patys brėžiame sau gyvenimo sienas, kad ir kaip neįtikėtinai tai gali skambėti. Svarbiausia – kad nubrėžtume taip, kad būtume laimingi. O kaip būti laimingam kiekvieną akimirką? Čia jau atskira tema.
Gyvenimas pilnas atradimų ir praradimų. Pilnas pokyčių. Ir tai yra gerai. Nereikia bijoti, kad kartais senos tiesos, už kurias taip aršiai kovojai, pasirodo klaidingos. Visi gyvenimo pokyčiai yra tiesiog pokyčiai, jie nėra geri ar blogi, svarbiausia, kaip pats į tai pasižiūrėsi. Jie – kelias tobulėti. Jie – gyvenimo kelio dalis.
Štai ką aš išgyvenau ir atradau šįkart. Nenustebsiu, jei daugelis tik mestels akį ir bėgs gyventi toliau, ieškoti, atrasti. Juk mes visi akli, kol patys neprisiverčiam matyti, ką nors išgyvenę. Ir tai nėra nei gerai, nei blogai. Taip tiesiog yra. Kaip aš, peržvelgus kažkieno didžius atradimus ir praradimus, bėgu toliau pirmyn prie savojo gyvenimo, taip ir kiti būna tiesiog gyvenimo praeiviai. Bet aš tikrai labai tikiuosi, kad kiekvienas atrado tai, ką aš bandžiau pasakyti, nes jaučiu, koks laimingas tampa mano gyvenimas kiekvieną akimirką. Gal klystu, kur einu, gal ne, bet bet kuriuo atveju jaučiu kad gyvenu. Juk visos sėkmės ir nesėkmės tėra įprasta gyvenimo dalis. Tai procesas. Procesas, pavadinimu GYVENIMAS.
P.s. Gaila, kad kalbant nėra tokių žodžių, suvokimą išskiriančių nuo supratimo. Todėl mes niekada nesuprasim ar kitas žmogus tik supranta, ar ir suvokia. Ir dėl to mes jaučiamės vieniši, nesuprasti, unikalūs.
