Idealios visuomenės modelis

Pamąstykim, bent akimirkai…

Idealios visuomenės modelis. Koks jis?

Šiais laikais, kai daugelis iš mūsų skundžiasi visuomene, kiekvienam derėtų pagalvoti, o kokioje visuomenėje norėtų gyventi, kaip įsivaizduoja tą idealią visuomenę? Aš taip pat susimąsčiau ties šiuo klausimu. Mano atsakymas šiuo atveju būtų paprastas: aš norėčiau gyventi visuomenėje, kurioje kiekvienas žmogus tiesiog būtų laimingas. Abstraktu? Utopiška? Prieš susilaukdama vertinimo, pabandysiu savo viziją paaiškinti plačiau.

Visų pirma, o kas gi sudaro visuomenę? Tai žmonės. Kiekvienas individas yra jos narys. Tad, jei kiekvienas jos narys bus laimingas, tai ir visuomenė bus laiminga. O kas gi sudaro žmogaus laimę? Ko reikia, kad kiekvienas žmogus būtų laimingas? Manau, jog siekiant geresnės visuomenės, kiekvienam reikėtų atsakyti sau į šį klausimą. Na, bet jei jau prašnekome apie mano įsivaizduojamą kiekvieno žmogaus laimę, tai manau, jog ją sudaro keletas esminių dalių.

Pirmiausia, tai individo laisvė. Sakysite, kad mes juk ir taip laisvi.. Bet ar tikrai? Aš kalbu ne apie pilietybės ar religijos laisvę, o apie kiekvieno žmogaus individualią vidinę laisvę. Tai laisvė išdrįsti gyventi SAVO gyvenimą, prisiimant už jį visą atsakomybę. Už visus įvykius, veiksmus ir jų pasekmes. Už viską, kas vykstą aplinkui. Dažnai mes kaltiname visus, pykstame, ginčijamės ir taip nusimetame nuo savęs atsakomybę. Kaltinimai ir panašūs dalykai (nei sau nei kitiems) juk nieko nekeičia. Keičia tik atsakomybės prisiėmimas (ką AŠ galiu pakeisti šioje situacijoje?) ir tų veiksmų ėmimasis. Šiuo paprastu būdu galima atsikartyti tokių blogybių, kaip kaltinimai, pykčiai, ginčai ir panašūs dalykai, kurie iš esmės visuomenėje nėra reikalingi. Tai įvyksta tada, kai kiekvienas tampa visiškai atsakingas už savo gyvenimą. Kai tampa laisvas.

Taip pat laimingoje visuomenėje nėra tokio dalyko kaip baimė. Žmonės nebijo bijoti. Kaip suprasti? Nei vienas žmogus nebijo suklysti, nebijo aplinkinių žmonių reakcijos, nebijo būti už ką nors pasmerktas. Priima save ir kitus tokius, kokie jie yra, be jokio vertinimo ar smerkimo. (Taip, aš bijau kalbėti prieš auditoriją, taip, aš nemoku matematikos) Pripažįsta savo trūkumus ir veikia nepaisydamas jų. Kartu su jomis. Susidraugauja su savo baimėmis, supranta, kad jos yra, bet vis tiek daro tai, ką nori daryti. Ir kadangi pats turi baimių, yra tolerantiškas ir kitiems žmonėms, bei jų trūkumams. Visi yra tolerantiški, dėl to nebėra gėdos, nėra baimės susimauti, nėra smerkimo, nes niekas nebijo pripažinti savęs ir kitų tiesiog tokių, kokie jie yra. Nebijo būti savimi. Kiekvienas gali reikštis ir būti tokiu, kokiu esą, be kitų smerkimo. (kol tai netrukdo kito žmogaus laisvei).

Nėra rėmų. Nėra tokio dalyko, kaip standartai, geri ar blogi dalykai, įvykiai. Laimingoje visuomenėje nėra žmonių lyginimo, skirstymo pagal kažkokius absurdiškus kriterijus (geresnis gražesnis, sėkmingesnis ir pan.) . Kiekvienas žmogus, būdamas savimi, yra perdaug unikalus, kad būtų lyginamas su kitais. Unikalus su savo visais privalumais ir trūkumais, ir dėl to tobulas. Kiekvienas žmogus yra tobulas dėl savo trūkumų ir privalumų. Kiekvienas supranta, kad turi viską, kad būtų laimingas. Nėra jokio vertinimo. Nei žmonių, nei įvykių. Yra tik įvykiai ,jie nėra nei geri, nei blogi. Mes jiems patiems juk suteikiame atspalvį. Idealiame pasaulyje nėra jokio išankstinio nusistatymo, priešiškumo, lyginimo, vertinimo, smerkimo, nes kiekvienas mato daiktus tokius, kokie jie yra, o ne tokius, kokius nori matyti. Problemas – kaip galimybes, nelaimes – kaip pamokas, įvykius – kaip įprastinę gyvenimo dalį.

Darbas. Kiekvienas žmogus, mano manymu, kad būtų laimingas, turi save realizuoti kokioje nors veikloje. Laimingoje visuomenėje kiekvienas žmogus dirba jam patinkantį darbą, juo tiesiog mėgaujasi. O kadangi kiekvienas žmogus turi skirtingus polinkius, kiekvienas iš tikrųjų daro tai, kas jam patinka. Ir nesvarbu, ar tai siuvinėjimas, o gal pyragų kepimas. Kiekvienas yra geriausias savo srityje, nes viską, ką daro, daro su meile ir entuziazmu. Su malonumu. (Nėra gerų ar blogų profesijų – yra tik profesijos).

Kiekvienas žmogus išsiaiškina savo paskirtį gyvenime, gyvenimo vizijas ir tikslus. Žino, dėl ko gyvena. O kadangi dėl anksčiau minėtųjų priežasčių nėra pagrindinių neigiamų emocijų, visi gyvena, kad būtų laimingi, pasidalintų ta laime su kitais, sukurtų konstruktyvią visuomenę ir ateitį. Žmogus supranta, jog laimė nėra kažkokia siekiamybė, kažkokio daikto įsigijimas ar pan. Jie mato laimę kiekviename savo veiksme ir nutikime, kiekvienoje gyvenimo akimirkoje. (nesvarbu, gera ji ar bloga. Juk nėra gerų ar blogų dalykų, yra tik dalykai ir požiūris į juos). Jie moka būti čia ir dabar, mėgautis kiekviena gyvenimo akimirka, viską daryti su malonumu ir noru. Su begaline meile gyvenimui ir kiekvienai akimirkai.

Tai štai kaip aš įsivaizduoju laimingo žmogaus ir laimingos visuomenės modelį. Atrodo utopiška, nerealu? Aš taip nemanau. Juk tą pasiekti galima realiais veiksmais, tereikia norėti. Ir daryti.

Tereikia kelių žingsnių:

•  Prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, savo veiksmus, už viską, viską kas gero ar blogo vyksta aplink (kartais mes mąstome, kad prisiimame, bet juk taip dažnai mintys skiriasi nuo darbų..)
• Būt visiškai tik tuo, kuo esi, nevaidinant, neapsimetinėjant, priimant visus ir save tokius, kokie jie yra. Kiekvienas yra unikalus ir nepalyginamas. Nuostabus su visom savybėm, baimėm ir viskuo.
• Išsiaiškinti, ko iš tiesų tau reikia, kad būtum laimingas. Ir to siekti. Su malonumu.
• Suvokti, kad nei vienas žmogus nėra nei geresnis, nei blogesnis už tave. Jis yra toks pats žmogus, taip pat turi norų, vilčių ir troškimų. Atsisakyti lyginimų ar vertinimų, smerkimo kaltinimų, ginčų, puikybės. Nestatyti žmonių, įvykių, ir visko į kažkokią vertinimo skalę (gerai – blogai).
• Branginti šia nuostabią gyvenimo dovaną ir džiaugtis kiekvieną gyvenimo sekundę, gyvenant 120 %, įdedant visą širdį, meilę, ir sielą į kiekvieną akimirką.

Manau jog šitaip gyvenimas taptų tikrai geresnė vieta gyventi. Paprasti principai, kuriuos įvykdyti nėra taip jau paprasta, kaip gali atrodyti. Kartais mes galvojam kad taip ir gyvenam, bet dažnai vis tiek elgiamės taip pat. Juk svarbiausia darbai, o ne mintys. Kiekvienas gali tai iš tikrųjų suvokti, pats tai atradęs ir išbandęs viską per savo patirtį. Tad geriau ne kalbėti apie tai, o imti ir daryti! Dabar!

P.S. Tikrai yra jau seniai žinomų ir sakytų būdų, kaip padaryti pasaulį geresnį. Tiesiog dėl informacijos gausos nes nebemokame girdėti, matyti ir iš tikrųjų suvokti.. Tereikia tik atmerkti akis. Ir įgyvendinti! :)

Nebent.. pasaulis gal tam dar nepasiruošęs? Bet tai atskira tema.. :)

Rita, 12 klasė