Sėkmė - tai tavo požiūrio į gyvenimą vaisius.
STUDIJOS ŠKOTIJOS UNIVERSITETE
11/06/2010 13:08
Itin geras straipsnis:))
Šio įrašo tikriausiai nebūtų, jei ne praėję studijų metai Lietuvoje. Tuomet aplinka, kurioje dabar esu, atrodytų natūrali ir įprasta. Vis dėlto per pirmas šešias mokslo savaites kol kas radau daugiau skirtumų nei panašumų. Tiesą sakant, dar ir dabar daug kuo negaliu patikėti. Pasistengsiu aprašyti tik faktus, o vertinimą – kas gerai ir kas blogai – palikti jums. Visgi negaliu nuslėpti, jog kas kart eidamas į paskaitas jaučiuosi kaip patekdamas į vis naują sapną.
Kaip rašiau pirmajame pasakojime iš St Andrews, pirmakursiai čia studijuoja tris dalykus, kuriuos kiekvieną semestrą iš naujo gali pasirinkti patys. Antraisiais metais lieka tik du dalykai per semestrą, bet abu jie – iš tavo studijų srities. Toks mažas modulių skaičius nereiškia, jog mokaisi mažiau. Atvirkščiai – po pirmų kelių savaičių pradedi jais gyventi, nes kiekvienas dalykas turi po 5-6 užsiėmimus per savaitę.
Kadangi nusprendžiau studijuoti informatiką, tai yra vienintelis privalomas dalykas, kurį turiu mokytis. Matematika, fizika, logika, socialiniai mokslai – niekas daugiau nėra būtina, nes aš tiesiog į tuos dalykus nestojau. Vis dėlto studentai, turėdami du pasirinkimus iš trijų, pirmaisiais metais dažniausiai mokosi nors vieną dalyką, suteikiantį bendrąjį išsilavinimą (nors studijuoti, pavyzdžiui, vien tik matematikos modulius irgi nėra draudžiama).
Vadybos mokslas turbūt visame pasaulyje toks pat – čia taip pat atmintinai mokomasi įvairių teorijų (arba: kas ką ir kada pasakė). Kadangi teorijų nesugebu įsisavinti (bent jau niekada nejaučiau jų naudos – tai turbūt reiktų vadinti įsisavinimu – o ne mokėjimą pakartoti žodis-žodin), tai tokių dalykų vengiau. Lygiai taip pat nesirinkau matematikos, nes kaip informatikas tikiu, jog visus skaičiavimus, reikalaujančius daugiau nei kelių minučių, gali atlikti kompiuteris, panaikindamas žmogiškosios klaidos (dar vadinamos žioplumu) tikimybę.
Visa tai reikėjo apibrėžti prieš pasakojant, kokiais būdais žinios įsisavinamos mano pasirinktuose dalykuose – tiesiog kitur gali būti kitaip. Taigi dabar jau galima pradėti.
Rašiklis per paskaitas beveik nereikalingas
Abiejuose informatikos dalykuose atėjus į paskaitą studentų laukia susegtų lapų pluoštas – medžiaga, kurią dėstytojas pristatys per tą savaitę vyksiančias paskaitas. Dažniausiai tai tiesiog išspausdintos prezentacijų (PowerPoint) skaidrės, parengtos pagal visus sveiko proto reikalavimus: ne daugiau nei keli esminiai punktai dideliu šriftu ir (arba) iliustracija.
Viso to dėka mes galime susikoncentruoti į tai, ką dėstytojas sako, ir kartu nebijoti ką nors svarbaus praleisti nieko nerašydami – visas paskaitos turinys būna mūsų rankose. Visgi išgirdus naudingą (įdomią) mintį, kurios dėstytojas neįtraukė į skaidres, ją dažniausiai tiesiog pasižymiu mums išspausdintuose lapuose, – taigi sąsiuvinis iš esmės tampa nereikalingu.
Tiesa, ne visi fakultetai (kaip mažiukas informatikos, turintis apie 80 pirmakursių) gali sau leisti spausdinti paskaitų medžiagą. Vis dėlto visų dalykų dėstytojai ne tik skaidres, bet ir savo konspektus, kuriais naudojasi skaitydami paskaitą, skelbia internete ir skatina jais naudotis. Socialinės antropologijos, į kurios paskaitas susirenka apie 300 žmonių, dėstytojai visąlaik primena, jog nerašytume daug, nes „iškart po paskaitos viską įkels į internetą“.
Dėstytojai nemėgsta, kai studentai rašo jų žodžius, nes tuo metu patys jų nebando suvokti, o tik mechaniškai žymisi. Taigi vienas iš tikslų per paskaitą yra priversti studentą klausytis pakėlus galvą; ne tik klausytis, bet ir galvoti apie tai, ką girdi.
Dėl šios priežasties keli geriausi iki šiol buvę dėstytojai, puikiai jautę auditoriją, maždaug kas 5 minutes padarydavo 30 sekundžių intarpą, leptelėdami ką nors visiškai nesusijusio su studijomis, dažnai juokingo. Tai puikiai išjudina auditoriją ir padeda vėl sukoncentruoti dėmesį, nes paskaitų metu neišvengiamai karts nuo karto mintimis nukrypsti kažkur toli (4 minutes klausaisi, tada nukrypsti ir po minutės dėstytojas tave „pažadina“ staiga pakeitęs temą – tada vėl visas ciklas iš naujo).
Dėstytojai keičiasi vos ne kiekvieną savaitę
Praėjo 6 studijų savaitės, studijuoju 3 dalykus, bet jau suskaičiavau 16 man dėščiusių žmonių.
Kiekvienas čia studijuojamas dalykas yra kaip didelė autorių kolektyvo parašyta knyga su skirtingais skyriais. Būtent todėl kiekvieną „skyrių“ dėsto žmogus, kuris tą sritį išmano geriausiai. Tai paprasta paaiškinti – vienas žmogus negali tyrinėti ir Afrikos pigmėjų, ir Brazilijos amazonių, ir Mongolijos klajoklių. Jei jis bandytų dėstyti visas temas pats, tai medžiaga būtų verta tiek, kiek viena knygutė ta tema, kuria dėstytojas ruoštųsi paskaitai apie jam svetimą sritį.
Iš pradžių socialinę antropologiją mums dėstė vidutinio amžiaus vyras, kuris didžiąją metų dalį vienas praleidžia pigmėjų gentyje, Afrikos viduryje. Pabaigęs trijų savaičių kursą jis su mumis atsisveikino ir po dviejų dienų išskrido atgal į Ugandą. Paskaitos buvo iliustruojamos jo darytomis nuotraukomis, video įrašais ir – svarbiausia – pasakojimais apie pažįstamus žmones bei jų problemas.
Vadinu tai „iliustracija“ todėl, jog to paskaitų ciklo tikslas iš tikrųjų buvo mums pateikti teorinę medžiagą – įvadą į tai, kaip gyveno pirmieji žmones – o ne papasakoti apie vieną gentį. Kitaip sakant, paskaitos buvo skirtos ne įspūdžių iš kelionių dalijimuisi, bet paaiškinti tai, apie ką parašyta daugybė knygų. Galiausiai mes vis tiek mokėmės tomis minutėmis, kai jis pasakojo apie savo pasaulį, ir snaudėme, kai jis bandė grįžti į sunkiai išvengiamas abstrakčias sąvokas.
Vėliau atėjo Pietų Amerikos tyrinėtojų eilė. Per paskaitą žiūrėjome filmą, kurį naujasis dėstytojas sukūrė plaukdamas Amazonės upe, klausėmės apie to kraštas problemas. Visgi didesnį įspūdį paliko viena paskaita, kai brazilų antropologas pakvietė savo kolegą – kaimyninės Peru – tyrinėtoją. Trisdešimtetis vyras per nepilną valandą neleido atitrūkti nuo istorijos, kuri buvo kuriama per ne vienerius metus, jo praleistus Peru miškuose. Tai buvo tarsi dokumentinis filmas, pasakojamas gyvai. Apie tai, kaip senieji Peru gyventojai kovoja su naftos kompanijomis, kurių vieni iš akcininkų – valdžios žmonės.
Galiausiai prieš savaitę mums pradėjo dėstyti vidutinio amžiaus moteris. Vėl persikėlėme į kitą žemyną – Vidurio Aziją. Moteris tyrinėja Turkmėnistaną, Tadžikistaną, Uzbekistaną, Kirgizistaną… Na, jau turbūt supratote. Pagrindinė paskaitų ciklo tema – globalizacija. Taigi globalizacija mums pateikiama su pavyzdžiais iš būtent tų šalių. Kiekvieną penktadienį vietoje antropologijos paskaitos žiūrime dokumentinį filmą. Šįsyk tai buvo ketvirtakursio mūsų universiteto antropologijos ir rusų kalbos studento juosta, kurią jis susuko nukeliavęs į Kazachstano gilumą, lydimas jauno kazacho, grįžtančio namo po studijų Prahoje.
Informatikos srityje dėstytojų kaita ne taip juntama, nors jie keičiasi dar dažniau. Vieną savaitę vienas dėstytojas pasakoja kaip veikia Google, kitą savaitę kitas – apie Amazon, vėliau – internetinė bankininkystė, kompiuterinių žaidimų istorija (tris 1970-1980 metų video žaidimų protėvius galėjome išbandyti patys – dėstytojai atnešė į auditoriją). Taip per 12 semestro savaičių – 12 skirtingų informatikų.
Tiesa, kaip ir Lietuvoje, ne visi dėstytojai turi sugebėjimų aiškiai ir įdomiai pateikti savo mintis. Vienas dėstytojas, kuris man veda seminarus, yra labai įdomus pašnekovas, turintis daug ką pasakyti, bet kai atėjo jo eilė kalbėti prieš auditoriją, buvo gana beviltiška – jam tiesiog nepavyko sudominti ir suvokti, ką studentai žino bei ko – ne. Taigi kartais patenkama į tokias situacijas, kai geriausiai tą dalyką universitete išmanantis žmogus nesugeba jo tinkamai pateikti. Visgi esant bendrai teigiamai nuotaikai, tuos prastesnius dėstytojus, kurie dingsta po savaitės, greitai pamiršti.
Didžiulis dėmesys skiriamas praktikai
Tik 2 iš 6 programavimo užsiėmimų per savaitę yra paskaitos, kurių metu dėstytojai aiškina naują medžiagą. Dar dvi dienas vietoje paskaitos visi studentai bando įsisavinti naujas žinias praktikoje – darydami išsamiai aprašytas užduotis, kurios niekada nėra vertinamos. Galiausiai turime savaitinį seminarą klausimams žodžiu aptarti bei 2-3 praktinio darbo valandas, kai naudodamasis savo žiniomis kiekvienas studentas sprendžia programavimo problemą, už ką vėliau būna įvertinamas ir mato, kaip įsisavino kiekvienos savaitės kursą.
Nevertinamų pratybų metu į auditoriją susirenka 5 dėstytojai, kurie su kavos puodeliais vaikšto po auditoriją ir prišoka vos pakėlus ranką. Pirmakursiams, kurių yra apie 80, padėti susigaudyti visada ateina ir pats informatikų vadovas, ir kiti aukštesnes pareigas (bei tuo pačiu daugiau atsakingų darbų) turintys dėstytojai. Viena iš puikių tradicijų – fakulteto vadovas darbo fone įjungia savo mėgstamą afrikietišką muziką ir patalpa iš pačio ryto greitai prisipildo teigiamos nuotaikos.
Be to, mane žavi dėstytojų bendravimo stilius: paklausus net ir elementariausio dalyko, jie niekada neatsakys: „Tu tai jau turėtum žinoti“ – vietoje to jų atsakymai būna tarsi kolegų, be jokio užtikrintumo demonstravimo: „Manau, jog sprendimas galėtų būti toks…“. Dėstytojai niekada tavęs neteisia ir nekomentuoja tavo žinių. Jie žino, jog yra atsiskaitymų sistema, kai studentai pateikia savo darbus įvertinimui, o visą kitą laiką – jie mokosi ir klausia. Klausia norėdami sužinoti, o ne būti kritikuojami. Iš tikrųjų elementaru – kiekvienas neigiamas dėstytojo žodis gali atimti iš studento norą į jį kreiptis, o taip būtų prarandama didelė dalis dėstytojo darbo prasmės.
Seminarai yra nevertinami ir vyksta 6 žmonių grupėse
Turbūt daugiausia išmokstu per seminarus ir ruošdamasis jiems. Dar prieš eidami į seminarą (tutorial) mes žinome visus klausimus, kurių mūsų paklaus: jie surašyti ant lapo tiksliai punktais vienas po kito ir kartais net su užuominomis, kur galima rasti atsakymus. Seminarų tikslas – ne gaudyti studentą, ko jis nežino, o užtikrinti, kad jis ateitų į seminarą jau žinodamas tai, ką reikia. Seminaru metu ne dėstytojas klausinėja studento, o studentas dėstytojo – kokie jam klausimai kilo besidomint pateiktomis temomis.
Dažniausiai seminarai mažai ką bendro turi su paskaitomis. Sutampa tema, bet per seminarus mes nekalbame apie tai, kas buvo dėstoma per paskaitą, o bandome aprėpti tuos dalykus, apie kuriuos dėstytojai nespėjo pakalbėti. Paprastai tai būna praktiniai pavyzdžiai – informatikos seminaruose diskutuojame kas kaip ir kodėl veikia (ar turi veikti), o per antropologijos užsiėmimus analizuojame tam tikras gyvenimo problemas.
Seminarų metu studentai nevertinami, bet praleidus daugiau nei tris seminarus studentas praranda teisę laikyti to dalyko egzaminą ir jis yra neužskaitomas (negauni kreditų). Tai, jog mūsų nevertina, leidžia visiškai laisvai jaustis seminarų metu: visi dėsto savo mintis ir klausinėja be suvaržymų, todėl dėstytojams nereikia įdėti daug pastangų norint išgirsti kalbančius studentus.
Nedidelis naujos statybos informatikos pastatas pilnas mažų kambariukų, kurie skirti seminarams. Jų metu dėstytojas su studentais sėdi prie vieno stalo – tarsi kolega. Seminaro vadovas – tai žmogus, kuris tave pažįsta ir kurio gali bet kada (net el. paštu susitarus dėl asmeninio susitikimo) klausti visko, kas tau neaišku mokantis tą dalyką, nors jis pats tau jo ir nedėsto.
Programavimo seminarai vyksta 6 žmonių grupelėse (manoji ypač tarptautinė: indė iš Mumbajaus, bulgarė, nigerietis, anglas iš Londono ir škotas iš Glazgo). Man seminarus veda doktorantas, dvimetrinis škotas, vos 4 metais vyresnis už mane (škotai į universitetą įstoja 17 metų, o po 4 metų bakalauro gali iš karto eiti į 3 metus trunkančias doktorantūros studijas – taigi būdami 24 metų jau įgyja daktaro laipsnį).
Antrąjį informatikos dalyką pasirinko gerokai mažiau pirmakursių, todėl seminaruose dirbame vos 3 žmonių grupelėse. Kiekvieną savaitę jaučiuosi kaip pas korepetitorių, o po seminaro pagalvojus, kad dėstytojas visą valandą praleido bendraudamas su trimis studentais, išeinant dažnai vietoje atsisveikinimo mums išsprūsta: „Ačiū jums“.
Socialinės antropologijos seminarai vyksta 11 žmonių grupėse. Kiekvienas seminaras turi savo temą, iškeltus klausimus, į kuriuos atsakyti padeda pateikti šaltiniai, kurie tarsi suteikia kontekstą apmąstymams. Šaltinių sąrašas nurodomas ne tik seminarams, bet ir kiekvienai paskaitai (kurių mes turime po 4 per savaitę) atskirai. Šaltinis – tai ne tik knygos pavadinimas (vargu, ar kas nors rastų laiko skaityti ištisas knygas), o nuoroda į skirtingų autorių ir laikmečių knygų konkrečius skyrius, kurių apimtis būna nuo 10 iki 30 puslapių.
Paskaitoms skaityti nebūtina, o seminarams kartą per savaitę turime perskaityti po du pateiktus šaltinius (kai kurie būna labai įdomūs, kai kurie mažiau). Tiesa, seminarų metu mūsų neklausinėja – jei neturi ką pasakyti, gali nekalbėti. Vis dėlto dažniausiai atsiranda tokių, kuriems kyla minčių, o galiausiai savąsias prideda ir seminaro vedėja.
Seminarai, kuriems studentai ruošiasi, nors yra nevertinami, visų pirma yra laisvės, kylančios iš abipusio pasitikėjimo pasekmė. Tai prasideda nuo to, jog studentas mokosi tą dalyką todėl, jog pats jį pasirinko, – reiškia, tai jį domina ir jis nori apie tai sužinoti kuo daugiau. Ši sistema čia puikiai veikia: į antropologijos seminarus visi ateina perskaitę duotus tekstus, o į informatikos – atlikę paiešką visais iškeltais klausimais.
Per visą semestrą nėra nė vieno kontrolinio ar koliokviumo
Lietuvoje kontroliniai iš esmės skirti tam, jog studentai nesimokytų tik kartą per pusmetį, atėjus sesijai. Tai veikia puikiai – kontrolinių dėka studentas turi priežastį pasimokyti du, o kartais net tris kartus per semestrą. Škotijoje šiek tiek kitaip. Semestro metu nėra nė vieno atsiskaitymo, kuriam reiktų specialiai ruoštis (mokytis atmintinai, kartotis, nervintis, jaudintis), iš anksto nežinant visų klausimų ar neturint daug laiko į juos atsakyti.
Vis dėlto atsiskaitinėjimas vyksta nuolatos ir sudaro 40% galutinio dalyko įvertinimo (likę 60% – egzaminas).
Tiksliųjų mokslų (science) studentai kiekvieną savaitę daro labaratorinius darbus. Iš esmės tie darbai susideda iš dviejų dalių: užduoties įvykdymo ir įvykdymo aprašymo (report). Informatikui – tai programos sukūrimas ir paaiškinimas, kaip ir kodėl ji veikia.
Išspausdintą praktinę užduotį gauname savaitės pradžioje (nors iš interneto galime atsisiųsti ir prieš du mėnesius) bei turime 5 dienas ją įvykdyti. Sąlygas gauname ankščiau ne šiaip sau – dėstytojai nori, jog prieš pradėdami spręsti turėtume pakankamai laiko apgalvoti sprendimui ir pradėtume darbą jau jį žinodami. Be to, užduotys parašytos tokiu detalumu, jog net pirmą kartą prie kompiuterio prisėdęs žmogus suprastų, ką po ko daryti. Pavyzdžiui, sąlyga, kurios sprendimas reikalauja poros valandų, būna išdėstyta per 4 puslapius: nuo to, kaip darbas turėtų būti pradėtas, iki to, kaip jį reiktų pristatyti – taip siekiama iš karto atsakyti į bet kokius klausimus, kurie tik gali kilti bedirbant.
Programuoti mus skatina ne prie savo kompiuterių, o didelėje kompiuterių auditorijoje, kurioje kiekvieną popietę budi keli doktorantai. Jų tikslas – padėti studentui susigaudyti. Jeigu gavęs užduotį nežinai nuo ko pradėti, ar užstringi jos viduryje – keli ranką ir akimirksniu prie tavęs prišoka viena pora stebinčių akių. Šie žmonės niekada nepasako sprendimo, bet su jais gali diskutuoti apie visus galimus variantus: ką daryti protinga, o ką ne. Kitaip sakant, jie tiesiog taupo tavo laiką, kurį kitu atveju praleistum ilgai ieškodamas abejotinos kokybės atsakymų internete.
Taip dirba tiksliukai, o visiems kitiems mokymosi procesas toks pat nuolatinis, nors ir be savaitinių atsiskaitymų. Būtent du iš trijų mano šiuo metu pasirinktų dalykų yra tokie. Ką mes darome? Rašome esė. Tai šventas žodis ne tik humanitarinių, bet ir socialinių mokslų studentams. Daug kas negali patikėti, bet net ir informatikai viename iš neprivalomų dalykų („Kompiuteriai kasdieniame gyvenime“) turi rašyti esė (vienas škotas, tai sužinojęs, iš karto tą modulį nubėgo pasikeisti į matematiką).
Esė nėra referatas. Čia milžiniškas dėmesys skiriamas plagijavimui. Galime cituoti, galime perfrazuoti, bet prie kiekvieno sakinio – kaip enciklopedijoje – turi būti nurodytas tikslus šaltinis (autorius, knygos puslapis). Už svetimos minties pasisavinimą po pirmo įspėjimo studentas šalinamas iš universiteto be jokio dokumento, kad jame apskritai studijavo (pernai taip nutiko vienam informatikos ketvirtakursiui).
Kadangi negali viso teksto išmarginti svetimomis mintimis, tenka pradėti kurti savas. Taip aš greitai supratau, jog rašymas prasideda nuo skaitymo. Būtent skaitymas knygų ir straipsnių savo esė temomis pačiam sukelia idėjų ir klausimų, į kuriuos autoriai savo darbuose neatsakė.
Pirmakursių esė ilgis – 2 000 žodžių (apie 5 puslapiai) gryno teksto. Vėliau kiekvienais metais prisideda po 1 000 žodžių ir keičiasi temos priklausomai nuo to, ką studijuoji. Laikas visada skiriamas panašus, reikalavimai irgi tokie patys – nėra skirtumo, kas rašo esė: bakalauras, magistras ar doktorantas – visi darbai turi nuosekliai nagrinėti temos iškeltą klausimą ir laikytis visų mokslinių bibliografinių reikalavimų.
Dažniausiai vienas dalykas per semestrą turi du esė. Jų temos būna paskelbtos jau nuo rugsėjo. Socialinės antropologijos studentai gali pasirinkti iš penkių temų pirmajai ir tiek pat antrajai esė. Informatikai turi dešimties galimų temų sąrašą ir per pusmetį turi parašyti pora iš jų.
Tiksliųjų ir socialinių mokslų esė (parašęs abiejų po vieną dabar jau galiu pasakyti) skiriasi smarkiai. Informatikos dėstytojai mus įspėjo, jog prieš pradėdami rašyti esė turime tapti tos srities žinovais. Žinovais, pasak jų, tampama perskaičius nuo 10 iki 20 knygų ta tema. Kadangi aš specialiai pasirinkau temą, apie kurią nieko nežinojau, tai buvo įdomus iššūkis. Informatikos terminas, kurį nagrinėjau, buvo toks naujas, jog apie jį kol kas tėra parašyta pora knygų, išleistų šiais metais, – ir mano laimei abi jau gulėjo universiteto bibliotekoje. Be jų dar perskaičiau apie 15 straipsnių – labiau iš natūralaus susidomėjimo nei iš reikalo – ir baigęs kelių savaičių pasiruošimą jau turėjau daugiau medžiagos ir minčių nei būčiau galėjęs sutalpinti į dvigubai ilgesnį esė. Rezultatas buvo toks, kokio slapčia ir tikėjausi, – žodine reikšme „labai gerai“, kas dešimtbalėje sistemoje tikriausiai būtų 9. Vyresni studentai mane tikino, jog pirmakursiui – tai puikus pasiekimas. Vis dėlto buvau nusivylęs dėstytojo komentaru, kuriame jis nepaminėjo nė vieno dalyko, kurį kitąsyk galėčiau padaryti geriau, jog gaučiau ne 9, o 10. Komentaras buvo toks: „Geras esė. Įdomu skaityti. Puiki struktūra“ – bet argi man tai gali padėti ateityje parašyti dar geresnį darbą? Nepaisant to, jog esė vertinimas yra neišvengiamai subjektyvus ir smarkiai priklausantis nuo bendro įspūdžio, padaryto žmogui, manau, kad studentas, negavęs aukščiausio įvertinimo visada turi žinoti, ko jam pritrūko. Tuo tarpu socialinės antropologijos dėstytojams mūsų šaltiniai nelabai rūpi – užtenka ir poros. Visa tai dėl to, jog temą galima atskleisti savo pamąstymais apie pasaulį ir gyvenimą – tarytum rašant meninį kūrinį. Visgi iš pirmojo sąrašo neradau tokios temos, kuri labai įkvėptų, ir teko vėl leistis į skaitymus. Rašymas („Kaip dvasios valdymas susijęs su įtaka visuomenėje?“) jau neteikė tokio malonumo kaip informatika ir apskritai bandymai išspausti iš savęs penkis puslapius buvo beviltiški. Sustojau, rodos, ties trečiu. Tikriausiai gero įvertinimo nesulauksiu, bet tai nėra svarbu. Viena vokietė gerai pastebėjo: „Dabar bent jau žinai, jog įstojai į tą dalyką, kuris tave tikrai domina labiausiai“. Tiesą sakant, kol kas nesutikau kito pirmakursio, kuriam reiktų per pusmetį parašyti net 4 esė. Tiesiog taip susidėliojo pagal mano pasirinktus dalykus. Bet negaliu dėl to skųstis – puiki galimybė tobulinti anglų kalbą – ypač turint omenyje, jog mano universitete per pirmus du metus gauti pažymiai nerašomi į bakalauro diplomą – užtenka tik išlaikyti pasirinktus dalykus. Dar niekada taip nelaukiau atostogų, kaip prieš prasidedant šiai savaitei, kuri pagal seną universiteto tradiciją skirta skaitymui (prisivyti) ir paskaitos per ją nevyksta. Laukiau todėl, jog pagaliau po gero mėnesio praleisto kasdien (nebejauti, kada ateina vakaras ar savaitgalis; turi tris paskaitas per dieną, o daugumą likusio laiko praleidi kažkur tarp „skaitau-galvoju-rašau“) dirbant prie vieno ar kito esė norėjosi nebegalvoti, kad reikia kažką padaryti. Nusprendžiau, kad ta skaitymo savaitė skirta dėstytojams skaityti mūsų esė, nes būtent iki jos pradžios mes viską turime pristatyti. Tuomet studentai pradeda atostogauti. Tiesa, jau netrukus vėl reiks griebti naujas temas ir gyventi su jomis iki Kalėdų. Baigdamas pasakoti apie atsiskaitymus dar norėjau pažymėti dėmesį privatumui. Visus darbus semestro metu taiso tavo seminarų vadovas, bet nei jis, nei tavo grupiokai nežino, kaip tu mokaisi: tiek esė, tiek labaratoriniai darbai pristatomi ir vertinami per elektroninę sistemą, kurioje studentas identifikuojamas pagal savo numerį. Darbe nurodyti savo tapatybę yra griežtai draudžiama. Gautas pažymys leidžia žinoti, kaip tau sekasi įsisavinti žinias. Vis dėlto jis nepadeda tobulėti. Dėl šios priežasties prie kiekvieno įvertinto darbo – ar tai būtų kas-savaitinis labaratorinis, ar esė – dėstytojai kartu su pažymiu turi parašyti išsamų komentarą, pastebėdami stipriąsias ir silpnąsias darbo puses. Programuodamas dar nė karto negavau pastabų dėl savo sukurtų programų, bet dėstytojas visada rasdavo trūkumų mano programų aprašymuose (maždaug puslapio ilgio tekstai). Būtent remdamasis jo raštu pateiktais komentaras kiekvieną savaitę stengdavausi nebekartoti anksčiau padarytų klaidų. Galiausiai praėjusią – šeštąją – savaitę pirmą kartą sulaukiau komentaro: „Man patiko tavo programos aprašymas“. Jausmas buvo nuostabus – suvoki, jog tobulėji. To nebūčiau sužinojęs iš pažymio, nes prieš tai keliskart buvau gavęs ir aukštesnį (tiesiog tuomet daugiau nusvėrė pačios programos sprendimas). Lygiai taip pat yra ir su esė. Dėstytojai jas išsispausdina ir grąžina studentams su išsamiais komentarais, parašytais beskaitant. Net skyręs labai aukštą įvertinimą dėstytojas vis tiek parašo ne vieną pastraipą idėjų, kaip darbas galėtų būti patobulintas. Per metus svarbiausia surinkti nurodytą kreditų skaičių. Jei išlaikai dalyką, iš karto gauni visus kreditus, jei neišlaikai – negauni nieko. Visi perlaikymai vyksta tik kartą per metus – rugsėjo mėnesį – ir yra mokami. Taigi, jei neišlaikai kurio nors dalyko sausį, gali nuspręsti jį perlaikyti po pusės metų – anksčiau galimybės nėra. Be to, perlaikyti leidžiama tik tada, jei iki išlaikymo trūko nedaug. Pavyzdžiui, jei dešimtbalėje sistemoje (čia vertinama dvidešimtbalėje skalėje) iš egzamino gautum 2, tau tai nesuteiktų teisės jo perlaikyti. Vis dėlto studentams palikta galimybė neišlaikius dalyko (arba praradus teisę jį laikyti dėl seminarų nelankymo ar esė neatsiskaitymo), tą studijų dalyką tiesiog pamiršti. Tuomet sekantį (pavasario) semestrą turi pasirinkti vienu studijų dalyku daugiau, kuris kompensuotų negautą kreditų skaičių. Tai galioja visiems dalykams, išskyrus privalomuosius (tavo specialybės). Taigi pirmame semestre studentas, neišlaikęs matematikos, antrame gali pasirinkti, pavyzdžiui, istoriją ir sėkmingai baigti studijų metus. Jeigu kartu su informatika ir toliau studijuosiu socialinės antropoligijos dalykus, per pirmus du metus galiu atsisakyti informatikos ir siekti antropologijos bakalauro laipsnio, neprarasdamas nė vienų metų. Taip gali padaryti bet kuris universiteto studentas. Universiteto tikslas – jog studentai studijuotų tai, kas juos tikrai domina. Taigi gali įstoti į ekonomiką ir pirmais metais kartu pasirinkti, pavyzdžiui, menų bei matematikos modulius. Tuomet po pirmo kurso, jei supranti, jog ekonomika ne tau, gali pereiti arba į menus, arba į matematiką ir toliau tęsti studijas antrame kurse, visiškai pamiršus ekonomiką. Tai yra įmanoma iki pat trečiųjų studijų metų – vienintelis reikalavimas, jog iki perėjimo būtum studijavęs visus tos specialybės privalomuosius dalykus (t.y., nieko nepraleidęs). Galų gale, jei yra du dalykai, kurie tau labai patinka, universitetas leidžiasi juos studijuoti visus keturis metus ir gauti dvigubą bakalauro diplomą. Pažįstu žmonių, kurie vienu metu studijuoja fiziką ir filosofiją, tarptautinius santykius ir bet kurią užsienio kalbą, vadybą ir psichologiją, informatiką ir ekonomiką. Universitetas paskirsto modulius taip, jog net ir siekdamas dvigubo bakalauro neturi mokytis žymiau daugiau už tuos, kurie gilinasi tik į vieną sritį. Pagrindinis skirtumas – vienu metu studijuodamas du dalykus turi laiko tik abiejų privalomiesiems moduliams ir nebegali pasirinkti papildomų paskaitų ciklų, ką daro vienos specialybės studentai. Baigęs mokyklą ir pradėjęs studijuoti Vilniaus universitete, 1.5 valandos trunkančias paskaitas priėmiau kaip studentams („suaugusiems žmonėms“) natūralų dalyką. Vis dėlto per visus metus taip prie to ir nesugebėjau priprasti – praėjus valandai likęs laikas jau būdavo kančia ir pabaigos laukimas. Pastebėjau, jog tai galima pasakyti ne tik apie studentus, bet ir apie dėstytojus – jau likus pusvalandžio iki paskaitos pabaigos jie imdavo vis dažniau žvilgčioti į laikrodį. Iš tikrųjų tiesiog neįmanoma būti sukoncentravus dėmesį be pertraukos tokį ilgą laiką. Didžioje Britanijoje (įskaitant Oxford ir Cambridge) paskaitos trunka po 55 minutes ir kol kas manau, jog tai yra idealu, – iki pat galo visa informacija pasiekia tavo galvą, o ne prasklendžia kažkur pro ausis. Mano universitete visos paskaitos prasideda lygiai su nauja valanda, tad pertraukoms oficialiai lieka 5 minutės. Visgi dėl gana laisvo tvarkaraščio studentai ne dažnai turi dvi paskaitas iš eilės ir tai netampa didele problema. Vos įsibėgėjus studijoms informatikai pakvietė visus pirmakursius neoficialių bendrų pietų. Susirinkome vieno iš nedidelių informatikos pastatų foje. Mūsų laukė kalnai užsakytų sumuštinių, gėrimų, desertų (biologai, pavyzdžiui, vietoje to pasirenka vyno taurę). Bet ne tai labiausiai sužavėjo, o patys dėstytojai, griebę hamburgerius į rankas ir pasklidę tarp studentų. Nebuvo nei stalo, kuris atribotų, nei dėstytojų susibūrimo vienoje vietoje ar oficialių pasisakymų. Įsitaisėme ant sofučių ratu, kur kiekvienas galėjo laisvai reikšti savo mintis, ir tas laisvumas visų pirmą kilo iš pačių dėstytojų, pradėjusių pasakoti, kur jie gimė, kur užaugo, kaip susidomėjo savo studijų kryptimi. Netrukus apie tą patį jau kalbėjo ir visi studentai aplinkui, o dėstytojai (kurių dauguma 30-50 metų amžiaus) ne tik atidžiai klausėsi, bet ir patys mūsų klausinėjo. Tai buvo tarsi kolegiškų santykių įtvirtinimas, parodant, jog akademinės laipsnis netampa kliūtimi paprastam bendravimui, ir puiki įžanga į tolimesnius santykius. Negana to, netrukus informatikų vadovas nusprendė sukurti pirmakursiams tinklaraštį, kuriame galėtume diskutuoti apie mokantis kylančias problemas, vieni kitiems prisistatyti bei tuo pačiu leisti susidaryti įspūdį stojantiems abiturientams. Jei atsiranda užduotis, kuri daug kam būna sunkiai įveikiama, dėstytojai blog’e paskelbia užuominų, o atsiskaitymui pasibaigus – kartais ir visą sprendimą, už kurį būtų skirtas maksimalus balas. Pirmakursei užvedus diskusiją apie programavimo kalbas, į ją įsijungė ne tik kursiokai, bet ir ne vienas dėstytojas, dalindamasis savo patirtimi ir prisiminimais, kartais siekiančiais aštuntąjį dešimtmetį. Vienam studentui pasirodė, jog atsiskaitymų terminas galėtų būti prailgintas nuo vakaro iki vidurnakčio. Savo argumentus jis išdėstė tinklaraštyje. Kitą dieną kurso koordinatorius visiems studentams el. paštu pranešė, jog pasiūlymas priimtas ir pakeitimas atliktas. Tinklaraštyje dėstytojai taip pat teiraujasi mūsų nuomonės apie jų skaitomą kursą: ar ne per lengva, ar ne per sunku; koks paskaitų, seminarų ir pratybų užsiėmimų skaičius mums atrodo optimaliausias; kokia programavimo kalba ir kodėl yra tinkamiausia pirmaisiais studijų metais. Tais pačiais klausimais jie diskutuoja ir tarpusavyje. Pagrindinis skirtumas nuo Vilniaus universiteto – čia pakeitimai daromi iškart, kai nusprendžiama, jog to reikia. Lietuvoje pirmiausia vengiama pripažinti, kad ne viskas studijų dalyke ar programoje yra gerai, o net tai pripažinus ir pradėjus ieškoti sprendimų rezultatai matosi anksčiausiai po metų – jau ateinančių laidų studentams. Palikau tai pabaigai, nes tikrai nemanau, jog šis punktas yra pats svarbiausias kalbant apie studijų kokybę. Beje, tai turbūt vienintelis studijų aspektas, kurį norint įgyvendinti Lietuvoje neužtektų vien noro – reiktų ir pinigų. Daug pinigų. Pirmakursiai informatikai dirba didelėje kompiuterių auditorijoje su Windows operacine sistema. Antrame kurse visi atsiskaitymai ir visos paskaitos vyksta kur kas mažesnėje patalpoje, naudojantis didžiuliais baltais iMac kompiuteriais. Galiausiai trečiaisiais studijų metais informatikos studentai persikelia į Linux auditoriją (neklauskite, kur jie būna ketvirtame kurse, – nežinau). Kiekvienais metais vienoje iš trijų auditorijų keičiami visi kompiuteriai, taip užtikrinant studentų darbą su naujausia įranga. Be to, kiekvienas informatikas turi savo magnetinę kortelę, su kuria gali patekti į bet kurį fakulteto pastatą 24 valandas per parą. Neįtikėtinas pasitikėjimas turint omenyje, jog tose patalpose niekas nebudi ir jų nesaugo. Socialinės antropologijos paskaitos, į kurias susirenka keli šimtai žmonių, vyksta tikrame teatre miestelio centre: su scena, užuolaidomis ir net balkonu, kuriame aš visada įsitaisau atbėgęs vėliau ir nenorėdamas trukdyti paskaitos. Vis dėlto labiausiai mane džiugina biblioteka. Čia randu knygų, kurių Lietuvos knygynuose apskritai nėra, o kiekviena nauja perkant internetu (iš Amazon) kainuoja vidutiniškai po 100 litų. Lentynuose guli vos prieš kelis mėnesius išleistos ir niekeno dar nečiupinėtos knygos. Svarbu pastebėti, jog nemaža dalis jų – bent jau informatikos srityje – tiesiogiai nėra susijusios su paskaitomis (t.y., nereikalingos mokantis visą semestrą). Tos knygos tiesiog nuostabi medžiaga domintis viena konkrečia sritimi, pavyzdžiui, rašant esė. Aš jomis daugiausia naudojuosi kaip laisvalaikio pramogai. Pirmą kartą apsilankęs radau daugybę antraščių iš savo sąrašo, kurį norėjau kada nors įsigyti ir perskaityti (Wish list). Vien dėl to džiaugiuosi čia būdamas. Bakalauro studijų metai Europos Sąjungos piliečiams čia įvertinti 7000 litų (visoms specialybėms išskyrus mediciną – taigi iš esmės ne žymiai brangiau nei Lietuvoje). Geroji dalis yra ta, jog Škotijos vyriausybė sumoka tuos pinigus už visus ES šalių studentus (ačiū Dievui, jog mes esame ES!). Vienintelė sąlyga – jog tai būtų tavo pirmasis bakalauras. Kitais žodžiais tariant, nesvarbu koks būtų tavo vidurkis, už mokslą visus keturis studijų metus tau mokėti nereikės. Tiesa, čia beveik nėra skatinamųjų stipendijų už mokslo rezultatus. Bent jau iš užsienio atvykę studentai jų negauna ir, manau, jog visiškai pagrįstai, – jeigu jau remti, tai savo šalies studentus. Vis dėlto beveik absoliuti dauguma teikiamų stipendijų būna socialinės ir priklauso nuo škoto šeimos padėties. Kaip bebūtų, informatikai turi savo sistemą. Geriausiai studijų modulį baigęs žmogus semestro pabaigoje apdovanojamas medaliu ir papildomu prizu (pirmajame semestre – tai 100 svarų (beveik 400 litų) vertės knygos iš didžiausios kompiuterijos leidyklos pasaulyje). Metų pabaigoje kiekvieno kurso geriausiam studentui įteikiamas „didysis prizas“ – šiemet tai nešiojamasis kompiuteris. Beje, įdomu pastebėti, jog amerikiečiai (kurių mano universitete, rodos, daugiau nei pačių škotų) už tą patį mokslą, kurį aš gaunu nemokamai, universitetui atseikėja po 40 000 litų per metus. Nepaisant tokių milžiniškų skaičių jie mane tikino, jog JAV aukštasis mokslas kainuoja dar brangiau ir todėl jų čia yra tiek daug. Amerikoje į studijas žiūrima kaip į investiciją – tokią pačią, kaip, pavyzdžiui, į nuosavą būstą. Kaip bebūtų, aš nebandyčiau tokio požiūrio diegti Lietuvoje, kol nėra jokio pagrindo teigti, jog ta investicija kokiame Vilniaus Universitete galėtų atsipirkti. Man tai vis dar atrodo neįtikėtina, bet čia skiriama daugybė laiko poilsiui. Kita vertus, turint didesnę mokslo apkrovą (kokia teko man šį semestrą) turbūt neįmanoma būtų mokytis be pertraukų neišblėstant entuziazmui ir energijai. Studijos prasideda spalio mėnesį. Dabar, lapkričio viduryje, poilsio savaitė. Vėliau ateina trys savaitės Kalėdų atostogų. Likus savaitei iki egzaminų studentai kviečiami sugrįžti kartojimui (revision week) – tuo metu visi sėdi savo kambariuose ir mokosi, be jokių pramogų – tai leidžia per šventes pamiršti mokslus, žinant, kad turėsi laiko prie jų sugrįžti. Egzaminų sesija trunka tik 10 dienų, per kurią visi studentai turi išlaikyti savo egzaminus (tiesa, kaip ir dalykų, egzaminų tik 3 arba 2). Pasibaigus sesijai dar skiriama pora savaičių atostogų. Pavasarį – dvi savaitės pailsėti per Velykas, o paskaitos baigiasi gegužės pirmą savaitę. Tuomet vėl 7 dienos kartojimo, kai, sako, visas miestelis būna apmiręs. Mokslo metai (egzaminų sesija) baigiasi gegužės 24 dieną, taip studentus ir dėstytojus išleidžiant 4 mėnesių atostogų. Niekada dar tiek nesimokiau, bet lygiai taip pat niekada mokslas dar nebuvo taip priartėjęs prie mano pomėgių. Gyvenimas dabar man vien rašymas – programų, esė, tinklaraščio. Norėjau papasakoti dar daugiau, bet kitą įrašą – jau ne apie mokslus, o apie pasaulį, kuris čia mane nuolat stebina – paliksiu ateičiai, kai turėsiu dar 7 valandas rašymui be sustojimo. Informacija paimta iš www.kernius.net
Rašant esė internetas (ypač Wikipedia) yra draudžiamas ir nepatikimas šaltinis. Visgi rekomenduojama naudotis ne tik knygomis, bet iš straipsniais iš mokslinių žurnalų bei konferencijų išrašais.
Kiekvienas įvertinimas susideda iš balo ir vertintojo komentaro
Gali neišlaikyti egzamino ir jo neperlaikyti
Per pirmus du metus gali pakeisti savo studijų kryptį
Paskaitos trunka 55 minutes
Dėstytojai nori bendrauti su studentais ir juos pažinti
Puiki mokymo įranga
Studijos nieko nekainuoja
Atostogos – 5 iš 12 rudens, žiemos ir pavasario savaičių
Pabaigai
—————
