Įžanga

Įdomius nuotykius žadanti idėja paklausti šviesių ir kūrybingų žmonių man rūpimų klausimų ir pasidalinti jų atsakymais su Virsmų skaitytojais šovė netikėtai, tačiau užtikrintai.

Šiuo pirmuoju dialogu pradedu naują Virsmų žurnalo skiltį Dialogai, kurioje nepaprasti, tačiau drauge tokie pat kaip ir mes žmonės dalinsis savo kelyje atrastais atsakymais ir pastebėjimais. O būtent pokalbių metu į paviršių iškyla subtilūs, daug metų gludinti atsakymai.

Pirmojo dialogo svečias yra mano bičiulis Olegas Kovrikovas, Lietuvoje žinomas dėl Baltijos Koučingo Centro, teatro pjesių, savo ypatingo molinio namelio ir ne tik.

Klausimai ir atsakymai

Martynas: Olegai, kokia veikla tave labiausiai įkvepia, suteikia džiaugsmo?

Olegas: Tai labai priklauso nuo mano vidinės būsenos. Kartais norisi aktyviai padirbėti prie statybinių medžiagų, kartais užsiimti intelektualiniu darbu.

Anksčiau buvau labiau reiklus veikloms. Nes mane turi užkabinti procesas arba rezultatas. Dabar suprantu, kad to kabliuko esmė yra manyje. Tai kaip raumuo kontaktui patirti. Jeigu raumuo silpnas, reikia ekstremalių arba labai vertingų procesų, kad kontaktas įvyktų. Tada būnu labai išrankus veikloms ir aplinkai. O dabar aš save net labiau atrandu ir paprastuose procesuose. Nes kontaktas dabar labiau priklauso nuo manęs paties. Ir jei sugebu susifokusoti į procesą, aš įkrentu į tėkmę, kurioje sustoja laikas, nutyla triukšmas ir aš medituoju veiksme.

Tai gali būti pabuvimas su vaiku, medžio drožinėjimas arba muzikos grojimas. Svarbu išmokti šį kontaktą sukurti. Ir man patinka ši mokykla. Kai ją praeini, viskas džiugina.

Martynas: Kam šiuo metu skiri daugiausiai laiko, energijos ir dėmesio?

Olegas: Šiuo metu daugiausia laiko praleidžiu dirbdamas su žmonėmis (koučingo mokymai, sesijos, pranešimai), kūryboje prie savo namuko, leisdamas laiką su vaikais. Aišku, būna daug neplanuotų dalykų, dažniausiai tai susitikimai su kitais žmonemis. Ir ten jau nesvarbu, ką darome. Nes tai tampa buvimu.

Martynas: O kas tavo veikloje tau svarbiausia?

Olegas: Kaip minėjau, man svarbu būti kontakte. Net kai dirbu su žmogumi, aš save reflektuoju – kaip stipriai aš esu kontakte, kiek aš jaučiu tą žmogu, kiek myliu jį. Tą patį vidinį procesą atlieku ir kai dirbu su moliu, medžiu, muzika, tekstais. Aš tarsi kalibruoju savo santykį su tuo, ką darau. Ir jei man tai sunkiai gaunasi, tada suprantu, kad meluoju sau.

Jeigu daug pastangų reikia surasti veikloje gyvybę, tai gal geriau paieškoti jos kitur. Bet tai vadinu savęs pateisinimu, tarsi gyvybė yra kitur. Tai pamatai, kai nustoji dalinti pasaulį į gyvą ir negyvą.

Martynas: Ką galėtum patarti sau, kai buvai 20 metų amžiaus?

Olegas: Nieko sau nepatarčiau. Tik dabar suvokiu, kad kiekvienas gyvenimo etapas yra svarbus ir turi savo vaidmenį.

Visi sunkumai, pergalės ir pralaimėjimai tampa keliu. Ir nieko nereikia keisti (lengvinti, išiminėti, didinti).

Dabar tai suprantu ir patarimas ateina – susitaikymo. Priėmimo to, kas vyksta, kaip pozityvių procesų. Nes dažnai įvykių prasmės pamatymas atsiranda po tam tikro laiko. O kai nematai iškart prasmės, jautiesi įkalintas į likimo pinkles.

Todėl, kai nematai prasmės, susitaikyk ir patikėk, kad to reikia. O vėliau suprasi, kodėl reikėjo. Arba nesuprasi, nes dar neatėjo tas “vėliau”. Bet viskas, kas vyksta, yra gerai. Tuo reikia tikėti ir su tuo nekovoti.

Martynas: Kaip patartum kitam žmogui atrasti savo pašaukimą?

Olegas: Manau, kad pašaukimas yra viena iš iliuzijų, kurios išsiurbia iš žmogaus nemažai energijos. Atrasti, kam esi pašauktas, tai lyg atrasti aukščiausią prasmę savo buvimui. Lyg atrasti priežastį savo užtikrintumui. Ir tuo pačiu nuraminti egzistencinį nerimą.

Bet jei priimtume sąlygą, kad mes čia atsitiktinai, be jokios aukštesnės prasmės, kas tada įvyktų? Mūsų Ego praranda apibrėžtumą, tvirtumą. Mes jaučiamės nesaugūs. Bet toks ir yra tyriausias būdas būti šiame kosmose. Jausti šį trapumą ir judėti į priekį.

Kaip augalai ir gyvūnai. Jie neieško pašaukimo, bet jį puikiai realizuoja. Ir jei žmonėms irgi nukratytume visas šias iliuzijas, manau, tada jie tiesiog įkristų į pašaukimo kelią. Pats gyvenimas juos vestų per save.

Ir tada svarbu būti jautriam šiam gyvenimui. Kiekvieną momentą būti kontakte su juo. Kartais tame kontakte daug ramybės, kartais šis kontaktas mobilizuoja veiksmams. Tai kaip gamtos ciklai, kuriuose yra visokių energijų. Ir būti kontakte su jais yra aukščiausias ir tyriausias pašaukimas.

Martynas: Kaip atrasti drąsos padaryti tai, ko nėra pavykę anksčiau?

Olegas: Eiti į priekį ir priimti gyvenimo kaitą galima dviem būdais. Arba drąsos pagalba laužant save, arba "nusvarbinant" viską “surfinti" gyvenimo įvykiais.

Jeigu kalbame apie jėgos būdą (per drąsą), tai čia labai svarbu suprasti, kuo mes rizikuojame darydami tai, ko anksčiau nedarėme. Suvokti reiškia susitikti save savo viduje.

Nes darydami kažką naujo mes keičiamės patys. Ši vidinė kaita ir sukelia didžiausią stresą. Mes paliekame tai, kas pažįstama, ir neriam į naujų procesų neapibrėžtumą. Būtent šis tarpas tarp aiškaus, įprasto savęs ir dar neatrasto savęs sukuria didžiausią įtampą. Ir kai mes viduje su šiuo neapibrėžtumu susitinkame, tampa lengviau.

Ką reiškia susitinkame viduje? Tai reiškia, kad pamedituojam į tai, ko labiausiai bijome. Atrandame tai ir einame į to esmę. Lyg susitinkame akis į aki su savo vidine baime. Ir tada ji išnyksta.

Tokius procesus net įdomu daryti. Ir tada pačiame daryme nelieka jokios įtampos ir baimių. Nes bijome mes savo vidinių interpretacijų arba jų nebuvimo.

Kitas kelias yra per "nusvarbinimą". Kai aš tiesiog "nusvarbinu" viską. Ir pralaimėjimą, ir pergalę. Viskas tampa tiesiog patyriminiu žaidimu. Tada nėra nei pergalės, nei pralaimėjimo. Yra tik nauja patirtis. Tokioje pozicijoje svarbu pajausti, kai vėl atsiranda "susvarbinimai". Ir tiesiog ten save vėl paleisti.

Man šis būdas atėjo po daug “drąskymosi" metų. Gal iš tikrųjų viskam savas laikas. Ir jaunystėje reikia daug kovoti, ir reikia daug drąsos šiai kovai. O vėliau tiesiog norisi gyvenimo energiją nukreipti kūrybiškiau, ir tada ateina lengvesni būdai gyventi.

Martynas: Ar užsiimi meditacija arba kita proto lavinimo praktika?

Olegas: Taip. Bet vis labiau stengiuosi, kad meditacija taptų mano nuolatine būsena. Lyg didesnio sąmoningumo buvimas. Buvimas iš stebėtojo pozicijos, kuriame aš ne tik matau ir realizuoju impulsą, bet jaučiu ir save šiame impulse. Tai padeda išeiti iš automatizmo ir labiau jausti gyvenimą.

Martynas: Kokie yra 3 filmai, kuriuos gali žiūrėti vėl ir vėl?

Olegas: Man patinka režisieriai Lars Fon Trier, Aronovski, Pedro Almodovar, Kusturica. Labai patinka mano draugo Ivano Vyrypaevokuryba ir jo filams “Šokis Deli”. Iš paskutinių filmų labai patiko rusų filmas “Географ пропил глобус”.

Martynas: Kaip atrodo tavo pirmoji valanda atsikėlus iš lovos?

Olegas: Pas mane vaikai, todėl dažniausiai jie reguliuoja, kaip atrodo mano pirma valanda ir kada ji būna. Bet man patinka rytinis prabudimas, kai aš dar ne visai žinau, kas aš ir kas čia dabar vyksta. Kartais išeina jame pabūti ilgiau. Gaunasi toks sąmoningas sapnavimas. Bet kai gyvenimas mane ištraukia iš lovos, tai pradedu galvoti apie pusryčius.

Martynas: Kaip tu sugauni geras idėjas?

Olegas: Manau naujų idėjų pagavimo esmė yra vidinėje tyloje. Kai atsikratai esamų idėjų.

Idėją reikia laikyti, kol ją realizuoji. O kai nieko nedarai, padėti ją į šoną. Kartais baisu, kad pamiršim apie tą idėją, bet jei pamirštame, tai reiškia, kad ji ir nebuvo verta prisiminimų.

Aš stengiuosi būti lengvo proto. Būti momente ir žaisti su juo. Būti tuščiu, lengvu ir lanksčiu. Arba net nebūti niekuo, nes tada esu maksimaliai lengvas. Ir tada visos idėjos labai lengvai rezonuoja manyje. Todėl prieš kažką darant aš tiesiog nusinulinu. Pamedituoju, surūkau cigaretę. :)

Martynas: O kaip tau atrodo, kas yra sėkmingas žmogus?

Olegas: Sėkmingas žmogus tas, kuris pasiekė tai, kas jam yra svarbu.

Arba lengvai pasiekia. Sėkmingam žmogui reikia gerų įgūdžių, kad greitai realizuotų savo besikeičiančius poreikius. Arba suvokti savo poreikius ir juos suvaldyti. Tada jam nereikės tiek daug stengtis.

Aš save vis dažniau randu antrame variante. Mokausi visiškai atsikratyti poreikių. Ir viską, kas atsiranda gyvenime, priimti su dėkingumu. Kai nėra lūkesčių, viskas tampa dovana. Ir tokiame formate jaučiuosi ypač sėkmingu. :)

Martynas: Kaip tu palaikai gerą psichologinę formą ir vidinį balansą?

Olegas: Man gyvenimas yra sielos ir kūno susitikimas tam tikram laikui. Aš gerbiu šias abi dimensijas ir jų keliamas užduotis. Mokausi būti balanse būtent tarp šių polių. O kad išlaikytum balansą, reikia jautrumo sau.

Kai per daug nueinu į materiją, į protą, gyvenimas tampa sausesnis, grubesnis, bet dinamiškesnis. Jis reikalauja daugiau pastangų ir įtampos. Tokiame formate reikia mobilizuotis ir reaguoti. Pavojinga užsižaisti. Kai jaučiu, kad per daug įtampos, konfliktų ir uždarumo – pradedu ieškoti vidinės tylos, jautrumo ir santykio. Čia irgi galima užsižaisti. Atsipalaiduoti ir plaukti. Bet tada jauti, kad tampi lyg iškritęs is savo asmeninių, socialinių vaidmenų. Tarsi prarandi šaknis su savimi. Ir tada suprantu, kad tai irgi veda į konfliktą, tuomet susirenku save.

Nors iš kitos pusės, galima nefilosofuoti ir jokio balanso nelaikyti. Nes kai jį laikai, kur nors "perlaikai" ir išsibalansuoji. O kai atsiduodi tėkmei, ji pati viską sudėlioja.

Suvokiu, kad savo gyvenime aš taip ir darau. Imu pavyzdį iš gamtos. Ji nieko specialiai nedaro. Ir viskas kuo puikiausiai vyksta. O mes, žmonės, norime viską daryti patys, todėl taip “mandriai" viską norime sudėlioti. Čia aš ir iš savęs juokiuosi :). Nes kartais įkrentu i panašius svarstymus. Bet gerai, kad prabundu iš jų ir grįžtu į tėkmę. Tėkmėje yra ir psichologinė forma, ir balansas, ir lengvumas, ir malonumas.

Martynas: Ko norėtum palinkėti žmonėms?

Olegas: Būti kontakte su viskuo. Kontakte su savo širdimi. To palinkėsiu ir už tai pasimelsiu!