Mes ir daiktiškumas

         Ilgą žemės gyvavimo laiką žmonės gyveno natūralioje gamtoje. Miškuose medžiojo gyvūnus, rinko uogas, gaudė  upėse žuvis. Daiktų turėjo minimaliai, tik kad išsaugoti gyvybę. Kiekviena diena praleidžiama gamtoje siūlė ne tik ekologiškus produktus, bet ir kasdieninius pavojus. Miškuose pilna pavojingų gyvūnų, reikėjo apsisaugoti nuo šalčio, bei sausrų. Laikui einant, visi pradėjo burtis į miestus, ten kur saugiau, daugiau maisto. O dabar turime tai, ką turime.        

         Pasaulis kuo toliau, tuo labiau panašėja į didelę įvairiausių daiktų saugyklą.  Paskutiniuoju metu, daugėjant žmonių skaičiui,  daiktų bei  vartojimo  poreikis padidėjo labai dideliais mąstais. Ypatingai tai pasireiškia Jungtinėse Amerikos Valstijose, V.Europoje bei kitose šalyse. Į šį intensyvaus vartojimo klubą įsijungė ir milžinė Kinija.

        Gerėjant gyvenimo sąlygoms, kiekvienam žmogui norisi turėti kuo daugiau daiktų. Svajojame apie  patį geriausią automobilį, namus. Dažnai šeima turi  po vieną automobilį kiekvienam - tiek suaugusiam, tiek vaikui. Automatiškai gatvės ir kiemai užkemšami, naudojama daugiau kuro ir išmetama milžiniški kiekiai nuodingų išmetamųjų dujų. Tačiau mašinos, nors ir teršiančios aplinką, yra susisiekimo bei darbo priemonė. 

        Ar kada pastebėjote save iš šalies, kaip elgiatės prekybos centruose ar kaip kiti žmonės perka. Užrašas "Akcija" tampa visagalis. Jei pamatai, kad prekė parduodama pigiau, butinai reikia ją nusipirkti, nors dažnai jos net nenaudoji. Turbūt kuo puikiausiai pamenate, kai net kad tik kažką nusipirkti, žmonės gaišo savo brangų savaitgalio laiką, stovėjo kilometrinėse eilėse, kad galėtų nuspirkti pigiau. Ar tikslas yra sutaupyti keletą litų, sugaištant naįkainojamą dalyką  - savo gyvenimo laiką? 

 Tempiame į namus visokį brangų, pigų šlamštą. Laikui einant žiūrime, kad jau pačiam vos ne vos vietos užtenka namuose.  O kai  tenka viską išmesti, pasidaro gaila, nes juk pinigus mokėjome. Man patiko Danijoje propoguojama idėja -  Jei namie turi nereikalingų ar pabodusių daiktų, juos gali nemokamai priduoti į panaudotų prekių parduotuvę, kurios lėšos panaudojamos labdaros tikslams. Toje parduotuvėje dirba savanoriai žmonės, "Ysmen" organizacijos nariai. Jie už tai negauna atlygio, užtat gauna didelį pasitenkinimą padėdami kitiems. Lietuvoje irgi būtų galima įsteigti kažką panašaus, nors ir už mažą simbolinį mokestį supirkti daiktus ir juos parduoti žmonėms, kuriems tikrai jų reikia.

Tačiau "mums" reikia, kad didėtų vartojimas. Jei didėja vartojimas, ekonomika eina pirmyn. Vyksta gamyba. Žmonės turi darbo. Galime teisintis ir sakyti, kad pirkdami patys priimame sprendimus, tačiau mes esame pavergti vartojimo politikos. Reklama mus skatina imti, imti, imti, pirkti, griebti. Tampame vartojimo zombiais, nes mums "reikia" daiktų. Mums įdiegiamos drabužių mados, pasakoma, kokius vaistus reikia pirkti, jei apskritai norime gyventi, kokius papildus vartoti reikia. Dirbame dėl daiktų, naujų modelių telefonų, gražių dizainerių drabužių. Ieškome madingesnių drabužių, su įžymių kompanijų etiketėmis. Klausimas, kodėl tos kompanijos tapo tokiomis įžymiomis. Tiesiog tokia buvo suformuota mūsų nuomonė. Dažnai net nesuprantame, kodėl nusipirkome šitas sultis, kam paėmėme bulvių traškučių pakelį (o juk toks nuodas).

Dabar galime rinktis: tapti daiktų vergais ar tiesiog daiktus turėti, nes jų iš tiesų reikia. Ar mes valdome daiktus ir aplinką arba jie mus valdo. Tas pats galioja ir su pinigais: arba mes jiems vergaujame arba valdome.