Jei turėčiau viena valanda daugiau..

Jei turėčiau viena valanda daugiau..

Tik tak.. Tik tak.. Tik tak.. Vėluoju! Reikia skubėti! Prieš penkias minutes turėjau būti susitikime, o dar pusę miesto liko pravažiuoti. Juk klientas toks svarbus. Ką jis pamanys apie mane..- pagalvojau. Daugeliui iš mūsų vos ne kiekvieną dieną tenka susidurti su tokiomis situacijomis, kai laikas yra esminis dalykas. Darbe turime būti 8 valandą ir nevėliau (čia kaip pavyzdys), parduotuvė atidaroma tada ir tada, dvyliktą valandą susitikimas, 19 valandą spektaklis. Viskas sustyguota. Mes, žmonės, sukūrėme laikrodžius, įvesdami tvarką, kiek žmogui reikia miegoti, dirbti. Laikrodžiai, tiesa jie jau liko daugiau, kaip aksesuarai, dabar daugelis juos naudoja mobiliajame telefone, sustyguoja gyvenimą - įveda tvarką. Įsivaizduokime, kas darytųsi Londone piko metu, jei šviesaforai pradėtų dirbti bet kaip, be jokios tvarkos. Jei sutriktų jų veikimo ciklas, tai mieste pasidarytų chaosas. Ir tik dėl "sutrikusio" laiko.

Turbūt reikėtų suprasti, kad laikas egzistuoja tik dabartyje. Tu esi čia ir dabar. Čia būni, čia jauti, čia kuri dabartį ir konstruoji ateitį, kokią pats įsivaizduoji. Tačiau mes planuojame kiekvieną akimirką, skubame ir dažnai pamirštame, kad mūsų kūnas nori būti dabartyje, tiesiog būti, neskubėti, džiaugtis šia akimirka, mėgautis ja. Jei kartais pastebite save lekiantį diena iš dienos, sustokite trumpam. Stabtelėję, pajuskite šios akimirkos galią, pasidžiaukite, aplink esania aplinka, gerais žmonėmis.

Nebaigta.