Sėkmė - tai tavo požiūrio į gyvenimą vaisius.


"ISM" Pasitikėjimas savimi, drąsa, viešasis kalbėjimas

28/03/2012 08:11

2012 03 20 ISM Pasitikėjimas savimi, drąsa, viešasis kalbėjimas

Vedžiau užsiėmimą "ISM" atvirų durų dieną ir dalinausi teorija ir praktika su moksleiviais ir studentais apie drąsą, pasitikėjimą savimi ir viešą kalbėjimą.

Pridedu kelis patarimus, kaip pasiruošti gerai kalbai ;)

Patarimai gerai kalbai:

  • išeiti į sceną drąsiai, užsiimti poziciją. Tai sudaro pirmą įspūdį
  • stovėti tiesiai prieš auditoriją, o ne šone. Didelėje auditorijoje galima prieiti prie kažkurios pusės, patraukti jos dėmesį ir sugrįžti į centrą
  • plėsti komforto zoną, daryti daugiau plačių rankų gestų. Visi turime tik mums būdingus gestus, kuriuos atradus ir išlaisvinus atrodysime įdomiai, natūraliai ir originaliai
  • scenoje galima ir reikia pajudėti – klausytojai seka jūsų judėjimą akimis, kalbai tai suteikia įvairumo pojūtį
  • kalbos pradžioje pajudėjimas po sceną išvaiko jaudulį, atpalaiduoja (!)
  • struktūruoti kalbą su judesiu – pereinant prie kitos kitos minties reikia šiek tiek pajudėti, pvz. vardinant svarbius punktus padaromas žingsnelis į šoną
  • prieš kalbant padaryti 2-5 sek. pauzę, susirinkti auditorijos dėmesį. Tą patį padaryti ir pabaigoje – susirinkti plojimus ir tada išeiti
  • kalbėtojui labai svarbus individualumas – ieškokite savo stiliaus, savo braižo
  • kalboje nenaudoti frazės "pabandysiu paaiškinti...", geriau naudoti "siūlau..."
  • rekomenduojama mintis dėstyti taip: pirma išdėstyti argumentus ir pabaigoje pateikti išvadas, o ne atvirkščiai
  • stovėti prieš auditoriją tvirtai ant abiejų kojų, pėdos kiek praskėstos, nelinguoti, nesitraukti atgal, nesikūprinti, vaikštant nekalbėti, nes tai blaško. Kuo daugiau žiūrėti į auditoriją, palaikyti akių kontaktą
  • veido mimika rodo emocijas, praturtina kalbą. Tačiau veido išraiška turi atitikti kalbos turinį. Bus bėda, jei pasakosi apie avariją ir šypsosies
  • akių kontaktas yra labai svarbus. Taip parodote, kad jums svarbus klausytojas, kad kalbate auditorijai, o ne luboms. Jei nenori žiūrėti į akis, žiūrėk į tašką kiek aukščiau tarp akių
  • lakstančios akys (viršus, apačia) išduoda jaudulį. Rasti auditorijoje draugišką sielą ir jai daugiau žiūrėti į akis
  • jei rašai ką nors ant lentos, tai stenkis kuo mažiau laiko praleisti atsukęs nugarą į auditoriją. Jei jau prisireikia atsukti nugarą, tuo metu nekalbėk, tiesiog greičiau parašyk ką reikia ir atsisuk į auditoriją
  • jei pakibai ir galva tuščia, kabinkis už paskutinio žodžio ant kurio pakibai, tada smegenys vėl pagaus vagą ir galėsi grįžti prie tos minties, kurią pamiršai
  • kalbėtojas turėtų atsargiai ir pamatuotai prašyti auditorijos ką nors daryti, net jeigu jo ketinimai geri. Pvz. prašymai "Atsistokite, paplokite, dabar pritūpkite ir pan." gali suerzinti klausytojus. Visų pirma kalbėtojas turi užsitarnauti auditorijos pagarbą
  • Vengti išankstinių deklaracijų tokių kaip "Dabar papasakosiu jaudinančią istoriją...". Rekomenduojama pasakyti užkabinančią istorijos mintį ar teiginį ir toliau ramiai tęsti pasakojimą
  • jaudulio slėpti negalima ir neįmanoma! Jis rodo organizmo pasirengimą darbui. Jaudulį reikia valdyti – ateini į auditoriją, įkvėpi, iškvėpi, pasakai pirmą mintinai išmoktą frazę ir būtinai pajudi, pavaikštai po sceną, nes tai išjudina sukaustymą ir atpalaiduoja

 

Pagarbiai,

Saulius Bagdonas

—————

Back