Ar yra kažkas daugiau nei matome?

Kiekvieną dieną savo įvairiomis juslėmis patiriame pasaulį - matome, jaučiame, įkvėpiame, girdime.. Suprantame pasaulį, pažįstame jį. Nuo pat mūsų gimimo domimės, kakia yra mus supanti aplinka. Mums tėvai nuo mažų dienų rodo, kaip reikia gyventi, kaip reikia kalbėti, elgtis, rengtis. Moko mus įvairiausių dalykų - vienus daryti "galima", kitų "negalima". Pradedame skirstyti pasaulį į "gera" ir "bloga". Suprantame, kad  gyvendami visuomenėje turime laikytis tam tikrų taisyklių, jei nenorime turėti nemalonių padarinių. Darželyje ir mokyklose mus vėl moko, kaip reikia gyventi, mąstyti ir ką reikia žinoti, nes jei nežinosi, būsi atsilikęs ir netikęs pilietis. Nuo pat mažens mums įdiegiamos tėvų išpažįstamos religijos, požiūris, vertybės. Ir mes lyg uždėti kokia nepatoma kepure, "Suprantame" kaip yra "iš tiesų". Tikime, kad yra taip ir ne kitaip. Pavyzdžiui, mūsų šalyje vienintelė teisinga religija yra krikščionybė. Ji pati tikriausia. Religija mums atsako į daug klausimų, tačiau tikrai ne visus. Man, kaip žmogui labai rūpi žinot, kas yra aukščiau už mus, kas mus sukūrė ir valdo. Tai yra Dievas. Šią (deja) nepažinią didybę vadina labai įvairiai - Dievu, Visagaliu, Visku ir tt. Kas man keisčiausia, ką religija teigia, tai kad Dievas skūrė žmogų pagal savo atvaizdą. Negi Dievas - tokia didybė tokius mus mažiukus galėjo pagal save sukurti? Kaip sako knygoje "Kibalionas", "dar labiau savimi pasitiki tie, kurie bando priskirti Viskam (Dievui) savo pačių personifikaciją, savybes, ypatybes, charakteristikas, suteikdami Viskam žmogiškas emocijas, jausmus ir tt., iki pačių žemiausių žmogui būdingų savybių, tokių kaip pavydas, šlovė bei meilikavimas, pomėgis įžeidinėti bei garbinti ir visos kitos liekanos, priskiriamos rasių vaikystės dienoms. Tokios idėjos nedera suaugusiems vyrams ir moterims.." (P.34).

Saulius Bagdonas